Laukinė braškė – namų sodo gyventoja

Gamta suteikia absoliučiai viską, kad žmogus laimingas ir sveikas liktų žemėje. Daugelis augalų suteikia ne tik grožio ir deguonies visoms gyvoms būtybėms šioje planetoje, bet ir neprilygstamą jų vaisių skonį bei gydomąsias savybes, kurios padeda susidoroti su daugeliu negalavimų ir ligų.

Vienas iš tokių augalų yra laukinės braškės. Subtilus ir trapus išvaizdos, ne visada pastebimas ir neryškus sniego baltais žiedais, kvepiantis putliais vaisiais, tai visiška panacėja nuo daugelio ligų. Nuo seniausių laikų miško braškės buvo vertinamos dėl savo farmakologinių savybių. Jis turi ne tik priešuždegiminį, prakaitavimą, žaizdas gydantį ir diuretikų poveikį, bet ir sutraukiantį, hemostazinį ir net kraują gerinantį poveikį. Braškių vaisiai vertingi ir kenčiantiems nuo aukšto kraujospūdžio, nes jame esančios biologiškai aktyvios medžiagos lėtina širdies susitraukimų ritmą, didina jų amplitudę. Laukinės braškės taip pat turi nemažai naudingų savybių, kurias kiekvienas gali patirti pats.

Liaudies medicinoje naudojami braškių vaisiai, šaknys, stiebai, lapai ir net žiedai.

Laukines braškes galima auginti ir savo sklypuose, tačiau reikia labai gerai prižiūrėti vietovę, kurioje jos gyvena, nes ji turėtų būti kuo panašesnė į natūralią aplinką.

Braškės namuose auginamos su daigais, kurie sodinami 30 cm atstumu vienas nuo kito į laisvą piktžolių dirvą ir patręšiami kompostu. Augant braškėms, augalas gamina „ūsus“, kuriuos būtina apkarpyti, kad visos vertingosios medžiagos susikauptų augalo vaisiuose.

Kitais metais po pasodinimo į dirvą būtina įberti pelenų, o vaisiams nokstant labai svarbu braškes palaistyti šiltu vandeniu ir laiku išravėti.