Kur ir kaip auga migdolai?

Šviesamėgis migdolų augalas yra gana aukštas. Šis krūmas toleruoja karštį, lyginamąją sausrą ir šalną (bet ne daugiau kaip 25 laipsnius). Verta atminti, kad pavasarinės šalnos gali sunaikinti besiskleidžiančius žiedus.

Turinys:

• Migdolų savybės ir jų priežiūra
• Esminis migdolų dirvožemis
• Nusileidimo taisyklės
• Krūmo formavimas

Migdolų savybės ir jų priežiūra

Daugelis susimąstė kaip auga migdolai arba avokadai ar figos, tai yra kažkas egzotiško mūsų platumoje, o kai kurie bando savo namuose užsiauginti įvairių mums precedento neturinčių augalų, bet ne visiems tai pavyksta. Daugelis žmonių bando auginti migdolus, iš kurių gaunami skanūs ir sveiki riešutai, kuriuos čia tikrai galima auginti.

Yra daug migdolų veislių, su karčiais ir saldžiais vaisiais. Migdolai su saldžiais vaisiais specialiai auginami maisto, medicinos ir kosmetikos pramonei. Migdoluose yra magnio, baltymų, vario, fosforo, geležies, cinko, vitaminų B ir E bei mangano.

Migdolai nėra egzotiškas augalas, tačiau jie taip pat nėra paplitę platumose, kuriose yra atšiaurus klimatas. Dažniau jį galima rasti Kryme, pietinėse buvusios SSRS teritorijose, Azijoje, Kaukaze, Tien Šane ir Himalajuose, ant žvyruotų, uolėtų ir kalnų dramblių.

Migdolas – medis arba krūmas, ir, kaip jau minėta, gana aukštas: gali siekti 10 metrų aukščio, žydi baltai rožiniais arba baltais žiedais, o vaisius – kiaušinio formos sėkla. Migdolų žiedai prasideda labai anksti, dar prieš pasirodant lapams ir prieš žydint kitiems medžiams.

Migdolai turi neišsivysčiusį šakniastiebį, turintį tik iki penkių skeletinių šaknų, tačiau šaknys tvirtos ir įsiskverbia į pakankamą gylį, todėl migdolai gerai toleruoja sausrą. Migdolai gerai apdulkina, tačiau tam reikia šalia pasodinti kelis medžius. Pilnas ir stiprus vaisius atsiranda aštuntaisiais metais po pasodinimo. Migdolai yra nepretenzingi, išskyrus netoleravimą šalčiui, viršijančiam -30 laipsnių, jie mėgsta daug saulės ir negali toleruoti požeminio vandens artumo.

Esminis migdolų dirvožemis

Puiki dirvožemio sudėtis Geram migdolų augimui ir vystymuisi tiks priemolio (absoliuti alternatyva – molinga), paprastų chernozemų, išplautų ir karbonatų dirvožemiai. Jei sodinimui naudojamoje dirvoje yra didelė kalkių koncentracija, tai ji labiausiai tinka migdolų sodui. Druskingas ir rūgštus dirvožemis šiam augalui griežtai draudžiamas.

Auginimo sezono metu būtina stebėti dirvožemio būklę: purenti, laiku laistyti.

Trąšos naudojamos tik vėlyvą rudenį. Tai gali būti kompostas, mėšlas, paukščių išmatos; taip pat kalio ir fosforo druskos. Jei trąšose yra azoto, jas reikia išberti iki birželio pradžios.

Nusileidimo taisyklės

Migdolus reikia sodinti vėlyvą rudenį arba pirmosiomis pavasario dienomis. Vienmečiai sodinukai sodinami paprastu principu: 7x5 arba 7x4. Kadangi reikia absoliučiai visų rūšių migdolų kokybiškai ir laiku apdulkinant, tada pagrindinės veislės (dominuojančios) turi būti dedamos su apdulkintojais (4-6 skirtingos veislės). Tai yra, kad migdolai duotų vaisių po žydėjimo, šalia turi būti keletas kitų migdolų veislių medžių.Migdolus vabzdžiai apdulkina tiesiogiai natūraliu būdu, todėl migdolų sodui naudojamame plote turi būti avilių: ne mažiau kaip 4 aviliai hektare žemės.

Vietą krūmui (jo sodinimui) reikia parinkti nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Pageidautina, kad sklypo plotai būtų atviri į pietus.

Migdolų dauginamas sėklomis, kuriuos reikia iš anksto pamirkyti ir rudenį arba pavasarį sėti į specialiai paruoštą dirvą, daigai sodinami arba vėlyvą rudenį, arba ankstyvą pavasarį. Migdolai taip pat gali būti dauginami auginiais ir krūmo šaknų dalijimu.

Jei krūmas dauginamas vegetatyviniu būdu, jo nereikia skiepyti panašių veislių šakomis. Poskiepiai gali būti saldžiųjų arba karčiųjų migdolų veislių. Tai gali būti ir skiepijimas persikinėmis, slyvomis, vyšninėmis slyvomis, kurias būtina skiepyti sulaukus 2 metų.

Krūmo formavimas

Pavasarį, iš karto po pasodinimo, sodinukai (vienerių metų) patrumpinami iki 80-100-120 centimetrų aukščio, apribojant vainiko formą iki 30-40 centimetrų. Iš visų esamų ataugusių ir sustiprėjusių ūglių likę tik apie 4-5 stipriausiųjų. Maždaug per 3-4 metus tokiu būdu susiformuoja vainiko pagrindas (išvaizda primena dubenį). Per 4-5 metus genėjimas būtinas. Tai iš esmės yra lają storinančių šakų, taip pat ūglių pertekliaus ir vadinamųjų „konkurentų“ retinimas.

Vyresni nei vienerių metų augimai sutrumpinami iki 60 centimetrų. Po tokio jauninančio genėjimo migdolai gali visiškai atsigauti. Jei toks genėjimas neatliekamas reikiamu laiku, vaisiaus kiaušidės susilpnėja arba trupa.

Žinoma, ne visos migdolų veislės tinka skirtingoms klimato sąlygoms ir geografinėms vietovėms. Bet jei atsižvelgsite į daugelį jo auginimo ypatybių, sėkmė garantuota.